Ištakos
Besivystantys JAV automobilių pramonės gamybos procesų techniniai reikalavimai paskatino sukurti PLC. Šeštajame dešimtmetyje, perkonfigūruodamas gamyklos gamybos linijas, „General Motors“ (GM) išsiaiškino, kad esamos valdymo sistemos-pagrįstos relėmis ir kontaktoriais- buvo sunkiai modifikuojamos, stambios, triukšmingos, nepatogios prižiūrėti ir nepatikimos. Todėl bendrovė suformulavo ir išleido savo garsiąsias „General Motors dešimt specifikacijų“ kaip pasiūlymų kriterijų rinkinį.
1969 m. Digital Equipment Corporation (DEC) sukūrė pirmąjį programuojamą valdiklį (PDP-14); po sėkmingų bandymų su GM gamybos linijomis jos veiksmingumas buvo aiškiai įrodytas. Vėliau Japonija sukūrė savo pirmąjį programuojamą valdiklį (DCS-8) 1971 m., po to Vokietija 1973 m. Kinija pradėjo savo programuojamų valdiklių tyrimus ir plėtrą 1974 m., o 1977 m. pradėjo skatinti PLC naudojimą įvairiose pramonės srityse.
Pradinis tikslas buvo pakeisti mechaninius perjungimo įrenginius (konkrečiai, relių modulius). Tačiau nuo 1968 m. PLC galimybės palaipsniui išsiplėtė, pakeisdamos tradicinius relės valdymo pultus; iš tiesų, šiuolaikiniai PLC gali pasigirti daug platesniu funkcijų spektru. Jų taikymo sritis išsiplėtė nuo atskirų procesų valdymo iki visapusiško ištisų gamybos sistemų kontrolės ir stebėjimo.
Plėtra
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsirado mikroprocesorius. Ši technologija buvo greitai integruota į programuojamus loginius valdiklius, suteikiant jiems pažangias galimybes, tokias kaip aritmetinės operacijos, duomenų perdavimas ir duomenų apdorojimas. Ši integracija pavertė juos pramoniniais valdymo įrenginiais, kurie tikrai turėjo kompiuterio savybes. Šiuo metu programuojamas loginis valdiklis reprezentavo mikrokompiuterių technologijos ir tradicinių rele{4}}pagrįstų valdymo koncepcijų sintezę. Išpopuliarėjus asmeniniams kompiuteriams, siekiant geriau atspindėti jų funkcines charakteristikas ir palengvinti atskaitą, šie įrenginiai buvo oficialiai pavadinti „Programuojamaisiais loginiais valdikliais“ (PLC).
XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje-–-pabaigoje programuojami loginiai valdikliai įžengė į praktinio taikymo ir kūrimo etapą. Kompiuterinės technologijos buvo visiškai integruotos į šiuos valdiklius, todėl jų funkcinės galimybės smarkiai išaugo. Tokios savybės kaip didesnis apdorojimo greitis, itin kompaktiškos formos faktoriai, tvirtas pramoninis dizainas su puikiu atsparumu triukšmui, analoginio signalo apdorojimas, PID valdymo funkcijos ir išskirtinis ekonomiškumas{6}} tvirtai įtvirtino PLC būtiną statusą šiuolaikinėje pramonėje.
Devintojo dešimtmečio pradžioje programuojami loginiai valdikliai buvo plačiai paplitę išsivysčiusiose pramoninėse šalyse. Šalių, gaminančių programuojamus valdiklius, skaičius ir toliau didėjo, kaip ir pasaulinės gamybos apimtys. Tai pažymėjo tašką, kai programuojamas valdiklis oficialiai pradėjo brandžią kūrimo fazę. Laikotarpis nuo devintojo dešimtmečio iki -90-ųjų vidurio žymėjo sparčiausiai programuojamų loginių valdiklių (PLC) kūrimo erą, per kurią jų metinis augimo tempas nuolat išliko nuo 30 % iki 40 %. Per šį laiką labai pagerėjo PLC galimybės, ypač susijusios su analoginio signalo apdorojimu, skaitmeniniu skaičiavimu, žmogaus{11}mašinos sąsaja ir tinklų kūrimu. Todėl PLC palaipsniui išsiplėtė į procesų valdymo sritį ir tam tikrose programose išstūmė paskirstytas valdymo sistemas (DCS), kurios anksčiau užėmė dominuojančią padėtį šioje srityje.
Iki XX amžiaus pabaigos PLC raidai buvo būdingas didesnis suderinimas su specifiniais šiuolaikinės pramonės reikalavimais. Šiuo laikotarpiu buvo kuriami tiek didelio-masto, tiek itin-kompaktiški PLC modeliai, atsirado įvairių specializuotų funkcijų vienetų ir buvo gaminami įvairūs žmogaus-mašinos sąsajos ir ryšio moduliai; šios pažangos žymiai supaprastino pagalbinių komponentų integravimą į pramonines valdymo sistemas, kuriose naudojami PLC.